D. Lasionis: „Ateitis graži, tik reikia ambicijų“
 
VšĮ „Versli Lietuva“ klasterių koordinatorius Darius Lasionis padėjęs Šiauliams įkurti tris klasterius: Baldų, Plastiko ir Lengvosios pramonės klasterius, padeda ir besikuriančiam Statybų klasteriui, dalijasi savo mintimis apie Šiaulius.

 
Darius Lasionis jau kurį laiką važinėja į Šiaulius, kad vietos įmonėms padėtų įsteigti dar vieną klasterį. „Šalies verslininkams dažnai trūksta profesionalaus požiūrio į savo darbą, atsakingo požiūrio į savo partnerius ir klientus, ilgalaikių strateginių tikslų turėjimo, o regione jaučiamas kompetencijos bei ambicijų trūkumas“, – sako jis. Ir optimistiškai tikisi, kad tai išaugama ir su laiku pasikeis.
 
– Palyginus su kitais miestais, Šiauliuose kuriasi gamybiniai, o ne kūrybiniai klasteriai, nesiorientuojama į inovacijas, IT. Kodėl?
 
– Daug klasterių, susietų su inovacijomis ir technologijomis, ypač IT srityje, šalyje yra susikūrusių vien dėl to, kad prieš 4–7 metus buvo skirtos paramos priemonės iš ES fondų būtent tokioms sritims. Finansavimo sąlygose buvo įrašyta, kad finansuojama Moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra, tad automatiškai tokios įmonės ir jungėsi. Nes kokie moksliniai tyrimai galimi, pavyzdžiui, statybos įmonėse? Didžioji dalis veiklos ten – rankų darbas.

Aišku, yra ir statybos inovacijomis užsiimančių institucijų, tačiau Šiauliuose daugelis įmonių yra ne produktus kuriančios, o tuos produktus naudojančios įmonės. Tad be ES paramos, jos ir nesijungė į bendrus darinius. O tam, kad užsiimtum kūrimu, turi turėti finansinių resursų ir tam reikalingus žmones. Deja, daugelis protų iš regionų, vis tik nuteka į sostinę. Tad nieko keisto, kad būtent ten ir gimė daugiausia naujoves generuojančių įmonių bei jų klasterių.
 
Kiekviename regione pasirenkame tas pramonės/paslaugų šakas, kurių čia istoriškai buvo daugiausia. Šiauliuose pradėjome nuo plastiko, tekstilės ir priėjome prie statybos sektorius, kuris čia gana platus.
 
Lietuvoje veikia 52 klasteriai, iš kurių 28 buveinės registruotos Vilniuje, Kaune – 8, Šiauliuose – 5, Klaipėdoje – 4, o visur kitur praktiškai po 1. Tad Šiaulių miestas pagal registruotų klasterių skaičių yra trečioje vietoje. Žiūrint pagal gyventojų skaičių, lenktumėte ir Kauną, nes čia jų koncentracija didesnė.
 
– Klasteris – darinys, kurio veikla, daugelio verslininkų nuomone, yra priešinga verslo logikai – turi dalintis informacija ne tik su partneriais, bet ir su esamais ar galimais konkurentais. Ar pastebite nenorą dalintis žiniomis? Gal yra regioninių skirtumų?
 
– Jis yra visur – tiek nenoras dalintis informacija, tiek atsargus požiūris ir į konkurentą, ir į partnerį, su kuriuo tiesiogiai nekonkuruojama. Ir čia nesvarbu – tu dzūkas, aukštaitis ar žemaitis…
 
Pastebėjau, kad didesnis skirtumas tarp regionų ir didžiųjų miestų yra tas, kad regione žmonės vis tik labiau kreipia žvilgsnį į savo vietines problemas. Jie dažniausiai galvoja – kaip čia išlikti, kaip gauti užsakymų savo šalyje. Tuo tarpu didesnių miestų klasterių arba tų, kuriuos sudaro stambesnės įmonės, pagrindinis žvilgsnis krypsta ne į Lietuvos rinką, o į eksportą. Net ir pagrindinis susibūrimo tikslas dažnai būna – pardavimų užsienyje didinimas.
 
– Ko, jūsų nuomone, labiausiai trūksta lietuviui verslininkui?
 
– Profesionalaus požiūrio į savo darbą, atsakingo požiūrio į savo partnerius ir klientus, ilgalaikių strateginių tikslų turėjimo. Vis dar nesuprantama, kaip svarbu yra užsakymų vykdymas laiku, kokybiškų paslaugų ar prekių teikimas ir pastovus bei nuoseklus bendravimas su partneriais, klientais.
 
Būna, kad įmonės atstovai nuvyksta į užsienį, susitinka su partneriais, pasikalba, kažką sutaria, grįžta namo ir nesugeba normaliai pateikti pasiūlymų, skaičiavimų ar kitos pažadėtos informacijos. Ką tada užsienio partneris pradeda galvoti? Jam iškart kyla abejonių dėl tolimesnės bendradarbiavimo perspektyvos.
 
Regione verslininkams dažnai trūksta ambicijų. Aišku, jos labai priklauso nuo įmonių vadovų. Kuo didesnė įmonė, tuo tos įmonės didesnės ambicijos. O gal tiesiog ambicingas vadovas atveda įmonę į augimą. Mažose įmonėse, ypač periferijoje, koją ambicijoms dažnai kiša ir užsienio kalbų nemokėjimas, kultūrinių skirtumų bendraujant su užsienio šalių įmonių atstovais nežinojimas.
 
Čia sunkiau įmones išjudinti kažką keisti, paskatinti norą daryti kitaip. Bet manau, kad tai vėl susiveda į ambicijas, į savo lūkesčius, ateities vizijas. Tiesiog žmonės atsargesni, nelinkę rizikuoti. Pavyzdžiui, kad ir tų pačių klasterių kūrimas. Visi bando kuo mažiau investuoti ir gauti maksimalų rezultatą. Tikisi, kad kažkas už juos viską padarys, investuos, suras jiems klientus ir panašiai.
 
Kita problema – regione nenorima investuoti į rinkodarą, vardo kūrimą, viešinimąsi. Pasikliaunama žinia iš lūpų į lūpas. Nors pamažu pradeda suvokti, kad, norint save parduoti, neužtenka vien tik būti ir kažką siūlyti. Nes visi atsiduria vienoje eilutėje – visi tą patį daro, tą patį gamina ir siūlo už beveik tą pačią kainą. Tai ką vartotojas pasirinks? Greičiausiai tą, kuris mokės save parduoti, sukurs patikimesnį įvaizdį, pasiūlys papildomą pridėtinę vertę, garantuos tam tikrą tęstinumą, sukurs pasitikėjimą ir pan. Apskritai, rinkodara ir pardavimai, manau, yra viena iš didesnių visos šalies problemų. Palyginus su užsieniu, nėra mokėjimo save pristatyti ir parduoti.
 
Teko pačiam ne kartą matyti, kaip pirmą kartą nedidelė mūsų įmonė nuvažiavusi į tarptautinę parodą, pamato, kaip ji nemoka savęs parduoti ir pristatyti. Skandinavai, vokiečiai stovi pasitempę prie savo stendo ir paslaugiai šypsosi pristatinėja, kalbina žmones, o mūsų įmonių atstovai sėdi įbedę nosis į savo išmaniuosius įrenginius ir nebendrauja su klientais.
 
– Kokią matytumėte Šiaulių viziją?
 
– Teko girdėti nuomonių, kad, netekus „Rail Baltica“ vėžės, mietui nėra perspektyvos. Šiauliai yra tikrai geroje, patogioje vietoje, iki Klaipėdos, Rygos ar Ventspilio – vos daugiau nei 100 km,o tai, kad nebus „Rail Baltica“ ir reikės iki jos važiuoti keliasdešimt kilometrų – tai ne atstumas. Europiniu mastu – 100–200 km iki išvystyto logistikos centro – normali distancija. Žmonės Vokietijoje į darbą važiuoja 100 km.
 
Esate patogioje vietoje. Gal Klaipėdos ar Kauno regionų su jų LEZ’ais Šiauliai ir neaplenks, bet jei vystys savo stipriąsias, turinčias gilias tradicijas pramonės sritis, investuos į inovacijas, bendradarbiaus su mokymo ir mokslo įstaigomis, ruošiant tikslinius specialistus, manau, kad ir toliau galėtų būti stipriu regioniniu pramonės centru Lietuvoje. Taip pat prie Šiaulių miesto vizijos kūrimo ir įgyvendinimo stipriai turi prisidėti ir Šiaulių miesto savivaldybė bei kartu bendradarbiaujant su verslu siekti visiems gerovės.
 

Etaplius.lt medžiaga.

© Šiaulių pramonininkų asociacija. Visos teisės saugomos