Jonas Adomavičius: per dvidešimt metų Šiaulių miestas ir pramonė žengė tik pirmyn

Šiauliai prieš dvidešimt metų ir Šiauliai šiandien – kuo miestas gyveno anuomet ir kokie pokyčiai jį aplankė per šį laikotarpį? „Šis laikas suteikė permąstymų ir padėjo rinkai persitvarkyti“ – apie miesto ir jo pramonės niuansus 1998 m. prasidėjusios Rusijos krizės akivaizdoje pasakoja 2000-ųjų metų Šiaulių pramonės asociacijos prezidentas Jonas Adomavičius.

1998 m. prasidėjusi Rusijos ekonominė krizė – išbandymas tuometei Šiaulių pramonei

Situacija tuo laiku buvo sunki ir kelianti išbandymų. Nors didžiulės panikos nebuvo, tačiau visi pramonės dalyviai patyrė sunkumų, visiems reikėjo persitvarkyti nemažai įmonėje vykstančių procesų. Etapas buvo nelengvas – pradėjo aiškiai mažėti gamyba, apyvartos, pradėjo stigti lėšų.

Tuo metu kiekviena įmonė turėjo savų problemų, jos buvo skirtingos, bet pas visus, sako J. Adomavičius. Problemų tendencijos vyravo bendros – tai daugiausiai buvo pardavimų klausimai. Įmonės pradėjo mažinti pardavimų kiekius Rusijos kryptimi ir atitinkamai didinti juos Europos kryptimi. Šiuo atveju, krizė pasitarnavo į naudą, nes buvo smarkiai padidinti pardavimai Europai, kas ir Lietuvos rinką paskatino „europėti“.

Visgi, visiems tarpusavyje bendraujant ir bendradarbiaujant, kalbant apie būsimus veiksmus, planuojamus žingsnius, pavyko susitelkti į savo sritis ir jų procesų tvarkymus. Tuo metu Šiaulių pramonės asociacijos narys buvo ir Šiaulių bankas, kuris buvo labai lankstus, nuolat ieškojo būdų padėti kiekvienai įmonei tuo sunkiu metu. Šis laikas suteikė ir tam tikrų permąstymų tiems rinkos dalyviams, gigantams, kurie buvo tarsi „užmigę ant laurų“, pripratę prie gero. Toks įvykis, pasak J. Adomavičiaus, padeda permąstyti ir persitvarkyti tam tikrus dalykus.

Kai Jonas pradėjo vadovauti asociacijai (2000 m.), joje taip pat buvo nelengvas laikas. Tuo metu joje narių skaičius siekė beveik penkiolika. Savo prezidentavimo laikotarpiu jis įdėjo daug pastangų asociaciją pastatyti ant kojų. Važinėjant į apskrities rajonus, organizuojant susitikimus su naujai besikuriančiomis įmonėmis, kviečiant jas tapti nariais, asociacija buvo užauginta beveik dvigubai.

Pramonėje vyravę rinkos gigantai skaldėsi į mažesnes įmones

Tuo metu, po Rusijos krizės, Šiauliuose vyravusi pramonė buvo likusi dar nuo sovietų laikų. Didelę jos dalį anuomet sudarė rinkos gigantai, didžiulės įmonės, tokios kaip televizorių gamykla, baldų gamykla „Venta“, „Gubernijos“ alaus darykla, „Baltik vairas“ ir kitos. Tiems gigantams rinkoje buvo sunku kovoti, energetika buvo neekonomiška. Dalis tų įmonių dar prieš krizę skaidėsi, kai kurios bankrutavo, ne visoms pavyko pasiekti ir išgyventi krizės laikus.

Pats p. Adomavičius tuo metu vadovavo odų fabrikui „Šiaulių Stumbras“, kuris pagal įmonės dydį, apyvartą buvo trejetuke. Kadangi įmonė vykdė didžiulius pardavimus, krizė jai buvo itin sudėtinga.

Dešimtmetį atšventusi Šiaulių pramonininkų asociacija anuomet su valdžia palaikė sklandžius santykius

Šiaulių pramonininkų asociacijos santykiai su valdžia tuo metu buvo geri, vyko abipusė komunikacija. Asociacija išsakydavo savo pageidavimus, taip miesto valdžia sužinodavo, kuo pramonininkai gyvena, kuo gali padėti. Kartu su valdžios atstovais, įvairiais bendradarbiavimo klausimais, buvo važiuojama ir į kitus miestus.

Pačios asociacijos labiausiai pastebimas pokytis per tą dešimtmetį buvo didelių įmonių susiskaldymas, byrėjimas į smulkesnes, bei naujų įmonių kūrimasis.

Dabar buvęs asociacijos prezidentas jau sunkiai prisimena sudėtingiausius sprendimus, kuriuos teko priimti vadovavimo laikotarpiu. Visgi, atmintyje jam įstrigo aktyvi veikla dėl lietaus nuotekų įrengimo, kai buvo siekiama, kad mokesčius už tai mokėtų ne tik pramonės atstovai, o visi įsirengusieji.

Šiaulių miesto pokyčiai per dvidešimt metų – akivaizdūs, miestas nuolat tobulėja

Tai, kaip miestas pasikeitė per dvidešimt metų visų pirmiausia matoma vizualiai. Šiauliai šiandien ir tada – kaip diena ir naktis. Miestas nuolat gražėja. Ar tai vyksta greitai, ar lėtai, pasak J. Adomavičiaus, sunku pasakyti.

Tuo laiku buvo kovojama, kad Šiauliuose veiktų laisva ekonominė zona, norėta įkurti oro uostą. Kaip žinia, dabar mieste veiklą jau pradėjo pramoninis parkas, jau yra žinomos kelios įmonės, kurios dirbs LEZ. Taigi, miestas tikrai skiriasi nuo to, koks jis buvo anuomet, ir visi pokyčiai tik į gera.

Paklaustas apie miesto pramonės perspektyvas, J. Adomavičius kalba apie šiuo metu Šiauliuose vyraujančią veiklos įvairovę – įmonės skirtingo pobūdžio, gamybos rūšys skiriasi. Jo manymu, bus kaip įprasta – kažkam pasiseks, kažkam nepasiseks, bendrai žiūrint, pramonė tikrai plėsis, įmonių daugės, žmonės norės grįžti ir dirbti čia.

Kiekvienos įmonės vadovo užduotis yra nuolat ieškoti kelių, kaip, visų pirma, rinkoje išlikti ir, žinoma, kaip plėstis ir augti. J. Adomavičius į Šiaulių pramonės ateitį žvelgia teigiamai, tiki, kad įmonių kursis vis daugiau, jos užpildys spragas, kurios yra dabar. Jo teigimu, aktyviai vykstant procesų automatizacijai, įsitvirtinant elektronikai, ko gero, mažės fizinė darbo jėga, bet prie to reikia prisitaikyti.

Veiklą Šiaulių pramonininkų asociacijoje Jonas Adomavičius prisimena su švelnia nostalgija

Paprašius pašnekovą prisiminti įsimintiniausius įvykius iš veiklos asociacijoje, jis vardijo pradėtą bendradarbiavimą su Kauno, Klaipėdos bei Panevėžio pramonės asociacijomis, iš miesto valdžios gautas patalpas dabartinėje filharmonijoje – tuo metu asociacija neturėjo kur rinktis posėdžiams, rinkdavosi vieni pas kitus. Iš bendro laisvalaikio jam įsiminė, kad būtent tuo metu, dešimtmečio proga, kartu su asociacijos nariais vyko poilsiauti į Raudondvarį ir ten pirmą kartą gyvenime nusileido parašiutu.

Maloniausias ir daugiausiai pasididžiavimo jam keliantis prisiminimas yra asociacijos atstatymas ant kojų, kai nuo itin mažo narių skaičiaus sugebėta užauginti didelę organizaciją.

Šiuo metu Jonas Adomavičius yra „Kėdainių odos“ gamyklos direktorius. Su Šiaulių pramonininkų asociacija ryšių dabar beveik nebepalaiko.