Arūnas Rupšys: pramonėje Šiauliai buvo ir yra stiprūs

2019 m. rugpjūčio 27 d.

„Šiaulių miesto pramonėje matyti šviesa – žmonės grįžta dirbti čia, nes jaučia, kad Šiauliuose sukurtos palankios sąlygos užsidirbti, tikiu, kad ateityje jų grįš dar daugiau“, – interviu pasakoja 2010-2013 m. Šiaulių pramonininkų asociacijos (ŠPA) prezidentu buvęs UAB „Ruvera“ direktorius Arūnas Rupšys. Tęsiame interviu ciklą, skirtą šiemet 30-metį švenčiančiai ŠPA.

Dešimtmečių specifika

Šiauliai visada buvo pramonės miestas. Čia veikia daugybė įvairių įmonių, kuriančių miesto ir šalies ateitį. Ir nors pramonei teko išgyventi ne vieną krizę bei jos sunkius padarinius, tai jos nepalaužė iš esmės. Šiandien Šiauliuose dirba ir vystosi ne viena didžiulė, sėkminga įmonė, jungiasi daug naujų perspektyvių rinkos dalyvių.

Akivaizdu, kad negalime lyginti 1989 pramonės metų su šiais. Net 1999 metų sulyginti negalėtume – skirtumų daugybė. Štai 2009-ieji bruožais gal jau panašesni į tai, ką turime dabar. Nors tuo metu buvo nelengvas metas ir ne visi tada tai suprato.

Iš tiesų, pasak Arūno Rupšio, kiekvienas dešimtmetis turi savo specifiką. Pirmajame (1990-2000 m.) vyko privatizacija. Savininkai galvojo, kad įmones privatizavus bet kam įvyks stebuklas, todėl ne visos įmonės išsilaikė. Kita vertus, kitais metais atsirado ne tik nemažai naujų įmonių, bet ir visai naujų pramonės krypčių. Iki tol pramonėje vyravo odos apdirbimas, elektronikos pramonė, maisto pramonė (tiesa, ji buvo prarasta). Kūrėsi naujos šakos, tokios kaip plastiko pramonė ir kitos, keitėsi rinkos struktūra. Anuomet buvo daug dirbančių pramonėje, šiandien daugiau – paslaugose, prekyboje. O čia, vėlgi, kyla klausimas, ar pramonės ir paslaugų sektorius nėra persipynęs, sako A. Rupšys.

Vystymosi variklis – eksportas

1998 m. daug įmonių puolė į pirmąją duobę, daug kas susinaikino, ypač smulkus verslas, bet daug kas vėliau ir atsistojo atgal ant kojų. Po to, antrajame dešimtmetyje (1999-2010 m.), vyko pramonės diversifikacija, atsirado daug naujų gamyklų, tuo Šiauliai ir stiprūs.

Šiandien regione vyraujančios pramonės šakos yra baldų ir maisto pramonė. Šiaulių mieste didžiulę rinkos dalį užima įvairi produkcija iš plastiko, buitinės paskirties produkcija, stiklo paketų gamyba, dviračių pramonė, metalo apdirbimas.

„Pastaruosius du dešimtmečius pramonė orientuojasi į eksportą. Sakyčiau, tik apie 35% produkcijos lieka vidaus vartojimui, visa kita iš Lietuvos išvyksta. Eksportas yra miesto varomoji jėga, tai – mūsų stiprybė.“ – komentuoja įmonės UAB „Ruvera“ direktorius A. Rupšys.

Krizės išryškino gebėjusius keisti požiūrį

Arūnas Rupšys Šiaulių pramonininkų asociacijai vadovavo vienu sunkiausių Šiauliams laikotarpiu. Tuo metu visa Europa jautė 2009 m. vykusios pasaulinės krizės padarinius.

Jis teigia, kad pramonė anuomet atrodė tikrai prastai. Statybų sektorius buvo beveik visai žlugęs, nors iki tol buvęs gana stiprus. Atsigavo vos kelios statybų įmonės. Kai kurios pramonės šakos patyrė visišką fiasko, pavyzdžiui „Panevėžio ekrano“ griuvimas padarė lemiamą įtaką Šiaulių televizorių gamyklos bankrotui.

Didžiausias šokas, pasak pašnekovo, patirtas 2009-2010 m. Situacijos sunkumą kūrė išaugusi didelė bedarbystė, su pradėtais vystyti projektais susijusi stagnacija. Regione mažiausiai žalos patyrė žemės ūkio ir maisto pramonė – tai, kaip bebūtų, kasdienio vartojimo, būtinosios prekės. O visa kita vienareikšmiškai sumažėjo, įmonėms tikrai buvo nelengva.

Bankų paskolos 2009 m. litais siekė iki 15%. Skolintis galimybės beveik nebebuvo, pinigus reikėjo grąžinti, krito žemės vertė, daug įmonių bankrutavo. Iš duobės lipti pradėta 2010 m., o 2011 m. jau pradėta pamažu eiti „į pliusą“.

Turėjome tikrai nelengvą metą, sako A. Rupšys, bet šis laikas išryškino tuos, kurie sugebėjo pakeisti požiūrį ir verslą pažvelgti kitu žvilgsniu, imtis kitokių sprendimų. Ir jie išsilaikė.

Norėta, kad Šiauliai taptų logistikos centru

Žiūrint į istoriją, ji siekia dar 1995 m., oro uosto laikus (norėta Šiauliuose įkurti oro uostą). Daug įmonių dalyvavo LEZ kūrimo etape, daug vilčių sieta su logistika. Norėta ją išvystyti mieste ir regione, Šiaulių ateitis matyta visai kitokia.

Kaip teigia pašnekovas, viltys buvo siejamos su oro uostu ir LEZ, tai būtų tapę vienu svarbiausiu logistikos ir pramonės centru. Tačiau planai liko neįgyvendinti, nes Lietuvos vyriausybė neleido steigti LEZ. 2013 m. Šiauliai dar buvo „Rail Baltica“ projekto Lietuvos bendrajame plane, bet galiausiai geležinkelis plane nukreiptas per Panevėžį, tikriausiai dėl to, kad vėžę reikėjo pasukti arčiau sostinės, nors tam reikia daugiau lėšų. Taip Šiaulių, kaip logistikos centro, funkcija nyko, Panevėžyje tai vystėsi daug perspektyviau.

Šiandien Šiauliuose pramonė nėra vienintelis dalykas kuriantis miesto BVP. Logistikos įmonės, prekyba ir paslaugos, kaip bebūtų, šiandien užima gana didelę dalį. Atkurtoje LEZ dirba kelios logistikos įmonės, kuriasi langų gamybos įmonė, metalo apdirbimo imonės. Mieste ir regione nemažai stiprių įmonių, kurios plečiasi, žengia pirmyn. Arūnas Rupšys įvardija „Baltik vairą“, „Putokšnį“, „Neaustinių medžiagų grupę“, „Bodesą“, AB „Dolomitas“, UAB „Eternit Baltic“, įvairias elektronikos technikos pramonės įmones, IT įmones, didmeninę prekybą, paslaugas, sandėlius. Džiugina ir tai, kad vieno iš stipresnių Lietuvos bankų – Šiaulių banko – centrinė būstinė yra Šiaulių mieste.

Šiauliai stiprūs verslo organizacijomis

Turima nemažai užsienio investicijų, sako A. Rupšys, bet tikrai mažiau, nei kiti miestai. Tai rodo, kad vietos verslininkai mato perspektyvas ir investuoja, stengiasi plėsti savo verslus.

„Gaila, kad daug valstybinių įstaigų yra iškeliama iš Šiaulių, valdymas perduodamas Vilniui. Nyksta ir švietimo sistema, Šiaulių universitetas praranda savo savarankiškumą. Tai turi neigiamos įtakos sprendžiant esminius klausimus šiame regione“ – pasakoja Rupšys.

„Mūsų mieste stiprios verslo savivaldos organizacijos. Šiaulių pramonininkų asociacija šiandien yra stiprūs partneriai, atstovaujant verslą regione. Asociacija turi savo atstovus tiek miesto, tiek regiono, tiek ir šalies mastu. Kalbant su visomis institucijomis siekiame keisti požiūrį į verslą, juo pasitikėti ir suprasti, kad verslas sukuria pagrindinį šalies BVP.“ – pasakoja Arūnas Rupšys.

Krizės nebebūtų tokios baisios

Jo manymu, versle reikia mažinti biurokratinius procesus, savaime suprantama, ir korupciją, ten, kur ji dar likusi. Siekti, kad įmonėms regione ir mieste būtų lengva įsikurti ir dirbti. Žmonės grįžta dirbti čia, nes jaučia, kad Šiauliuose sukurtos palankios sąlygos užsidirbti, tiki, kad ateityje jų grįš dar daugiau. Nedarbo lygis Šiauliuose vienas mažiausių Lietuvoje, dėl kvalifikuotų darbuotojų trūkumo įmonės priverstos didinti darbo užmokestį. Gaila, kad jis auga netolygiai darbo našumui. Verslas investuoja į robotizaciją ir našias technologijas. Tam reikalingos didelės investicijos. Verslui, o ir gyventojams nėra lengva kalbėtis su bankais. Jų kiekis Lietuvoje smarkiai mažėja ir paskolų sąlygos griežtėja, plėtros galimybės tampa mažesnės.

„Iš esmės, pramonės situacija mieste ir regione gana gera, šiuo metu vyrauja augimas, tačiau smarkaus kilimo ir plėtimosi ateityje nematau. O jei smarkiai nekylama, tai po truputį krentama. Tikiu, kad šiais ir ateinančiais metais turėsime pliusą, tačiau vėliau atsižvelgiant į tarptautinį kontekstą, gali kilti šiokių tokių problemų. Visgi, mūsų pramonė konkurencinga, daug kas pakeitė savo technologijas, plečiasi, didina našumą. Tad net kilus krizei, didelių nuostolių būti neturėtų.“ – miesto pramonės ateities perspektyvas vertina A. Rupšys.

Regionų stiprinimui reikia nuoseklios valstybinės politikos ir imigracijos

Šalies valdžia per kiekvienus rinkimus kalba apie būtiną dėmesį regionams. Arūnas Rupšys sako, kad ši tema regionams tikrai skaudi. Apie kalbas daug girdėta, tačiau realios naudos maža.

„Paimkime paskutines tris valdžias. Kubiliaus vyriausybė ėmėsi nepopuliarių priemonių, nes neturėjo kitų variantų. Buvo parengtos „Saulėtekio“, „Saulėlydžio“ programos, skirtos mažinti biurokratiją, kurti palankesnę dirvą verslui, gerinti visą biurokratinį mechanizmą, – pasakoja Rupšys, – Tos programos patyrė fiasko.

Į miestą kadaise buvo atvykęs ir ministras pirmininkas A. Butkevičius. Šiaulių universiteto bibliotekoje kalbėjome apie regiono pilotinius projektus. Šie projektai taip ir nebuvo įgyvendinti, kaip ir inicijuota mokesčių reforma. Džiugu bent tai, kad atsirado „Regio Invest LT+“ programa, įgavusi galią 2014-2015 m. Tuomet visi regionai, išskyrus didžiuosius miestus, galėjo ja pasinaudoti, Šiauliai ir regionas – ne išimtis.“

Nors ir buvo skiriama ES lėšų verslui regionuose, tačiau kai kur jų reikėjo gerokai daugiau. Pažadų iš valdžios šiuo metu labai daug, prieš porą metų sudaryta „Baltoji knyga“, išryškintos regiono stipriausios verslo kryptys. Gaila, bet šiuo metu niekas nevyksta. Įvairiuose miestuose vykdomos „Urban“ programos naudojant ES lėšas, bet jos skirtos daugiau miestų išvaizdai gerinti, o ne verslui skatinti. Kai daug žadama, bet niekas nevyksta, natūralu, kad žmonės išvyksta dirbti kitur, ten, kur galimybės didesnės, į didesnius miestus ar net kitas šalis.

„Asmeniškai, manau, kad nereikėtų bijoti imigracijos. Tikiu, kad ji išspręstų daug problemų ir pakeistų regioninį verslą. Jei nebus darbo jėgos, neapgyvendinsim visos Lietuvos – turėsim, ką turėsim.

Šiaulių pramonė buvo, yra ir bus. O kokia – priklauso nuo mūsų“ – pokalbį užbaigia UAB „Ruvera“ direktorius, buvęs Šiaulių pramonininkų asociacijos prezidentas Arūnas Rupšys.